Europos regioninių arba mažumų kalbų chartija

(santrauka)

Šia chartija, iš vienos pusės, siekiama apsaugoti ir puoselėti regionines ir mažumų kalbas kaip Europos kultūrinio paveldo aspektą, kuriam gresia pavojus, o iš kitos pusės – įgalinti regioninės ar mažumų kalbos vartotojus ją vartoti tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime. Ji apima regionines ir mažumų kalbas, neteritorines kalbas ir mažiau naudojamas oficialias kalbas.

Chartijoje išdėstyti pagrindiniai principai ir tikslai, kuriais valstybės privalo grįsti savo politiką, teisės aktus ir praktiką, ir kurie yra laikomi suteikiančias būtiną sistemą kalbų išsaugojimui.

Aštuoni pagrindiniai principai ir tikslai yra šie:

  • Regioninių ar mažumų kalbų pripažinimas kultūrinio turto išraiška.
  • Pagarba kiekvienos regioninės ar mažumų kalbos geografinei vietovei.
  • Būtinybė imtis rimtų veiksmų tokių kalbų propagavimui.
  • Raginimas vartoti tokias kalbas žodžiu ir raštu, viešai ir privačiai.
  • Aprūpinimas tokių kalbų mokymui ir mokymuisi būtinomis priemonėmis ir formomis visais tinkamais lygiais.
  • Atitinkamų transnacionalinių apsikeitimų skatinimas.
  • Draudimas bet kokia forma nepagrįstai išskirti, atskirti, riboti ar teikti pirmenybę regioninei ar mažumų kalbai, kuo būtų ketinama sukelti pavojų jos išlaikymui ir vystymuisi.
  • Valstybės vykdomas abipusis supratimas tarp visų šalies lingvistinių grupių.

Be to, šioje chartijoje išdėstytos konkrečios priemonės regioninių ar mažumų kalbų propagavimui viešose erdvėse. Jos apima šias sferas: švietimą, teisingumą, administracinį valdymą ir viešąsias paslaugas, žiniasklaidą, kultūrines veiklas, ekonomines ir socialines veiklas bei sienas kertančius apsikeitimus.

Chartijoje pateiktas stebėsenos mechanizmas, kuriuo vertinama, kaip chartija taikoma ją ratifikavusioje šalyje, o prireikus ir teikiamos rekomendacijos įstatymų, politikos ir praktikos tobulinimui. Pagrindinis stebėsenos mechanizmas yra nepriklausomų ekspertų komitetas. Šis komitetas:

  • nagrinėja periodiškai pateikiamas šalių ataskaitas;
  • prireikus pateikia šaliai klausimus dėl neaiškių ataskaitos vietų;
  • organizuoja „netikėtus“ vizitus į šalį susitikti su valdžios pareigūnais, nevyriausybinėmis organizacijomis ar kitais kompetentingais organais, kad būtų įvertinamas chartijos taikymas;
  • tiria kitą informaciją, kurią pateikia asociacijos ar kiti šalyje teisėtai įkurti organai, turintys interesų kalbų srityje;
  • remiantis gauta informacija, rengia įvertinimo ataskaitą ir adresuoja ją ministrų komitetui, įskaitant ir rekomendacijų šalims pasiūlymus.

Kartą per dvejus metus Europos Tarybos Generalinis Sekretorius turi pateikti parlamentinei asamblėjai detalią ataskaitą apie chartijos taikymą. Taip užtikrinama, kad Europos parlamentų nariai yra informuojami apie chartijos taikymą, o tai padeda jiems daryti politinį spaudimą ir taip paraginti nacionalines valdžias imtis tinkamų priemonių.